Ar gyvename kaip žmonės?

Kartą vienas mokytojas pasikvietė savo mokinį ir nuoširdžiai jo paprašė:
- Vaikeli, prašau užsidėk šiuos akinius ir eik rinkti paaukojimų. Kai pamatysi žmogų, tu gali kreiptis į jį ir paprašyti ką nors paaukoti tau. Jei nepamatysi nieko panašaus į žmogų, tuomet aukų neprašyk.
Mokinys nuolankiai užsidėjo akinius ir iškeliavo rinkti paaukojimų mokytojui. Priėjęs pirmą kaimą mokinys apsidairė, tačiau ten nieko daugiau nesutiko išskyrus gyvūnus.
Nuėjęs į antrą kaimą, taip pat nepastebėjo žmonių tik gyvūnus. Tuomet mokinys keliavo į trečią, ketvirtą, penktą, šeštą, septintą, aštuntą, devintą kaimą ir taip pat nesutiko nieko panašaus į žmogų. Jis visur matė keistus dvikojus sutvėrimus.
Mokinys susimąstė:
- Mano brangus mokytojas davė man labai keistus akinius?! Per juos matau tik kažkokius padarus. Nors jie neturi nei ragų, nei uodegų, tačiau kaip šunys ir katės bėgioja ir tenkina savo jausmus. Jie stipriai susijaudinę ir emocingai kovoja už geresnį kąsnį, vieta po saule, poilsį ir net lytiškai santykiauja bet kur ir su kuom papuola.
- Keista, - pagalvojo mokinys, - jie panašūs į gyvūnus, bet su dviem kojom ir rankom?! Jie važinėja automobiliais kaip žmonės?! Kaip aš grįšiu pas savo mokytoją be aukų?
Išalkęs ir pavargęs, nusiminęs mokinys pasiekė dešimtą kaimą. Apžiūrėjęs kaimą, savo džiaugsmui jis sutiko du žmones. Šie jam paaukojo truputėli pinigų, ryžių ir dalo.
Saulė jau buvo žemai už horizonto ir mokytojas susirūpinęs galvojo:
- Kur taip ilgai užtruko mano mokinys? Jau seniai laikas siūlyti Viešpačiui auką, o jo dar nėra.
Netrukus grįžęs mokinys padavė mokytojui surinktas aukas.
- Brangus mokytojau, - kalbėjo mokinys, - su tais akiniais, kuriuos man davėte, aš apėjau dešimt kaimų ir tesugebėjau rasti du žmones. Visur mačiau keistus padarus panašius į gyvūnus. Tik paskutiniame kaime du žmonės, nuoširdžiai prašant, maloningai davė aukų. Dėl to, mano brangus mokytojau aš taip ilgai užtrukau. 

Vediniai šventraščiai mums primena, kad žmogaus gyvybės forma yra labai, labai reta. Ji skirta pažinti save kaip Sielą ir Aukščiausiąją Sielą – Dievą. Tik gimimas žmogumi suteikia mums šią galimybę. Priešingu atveju niekuo nesiskiriame nuo gyvūnų, nes ir jie valgo, miega, ginasi ir poruojasi. Gyvenkime dvasingai, kaip moko apreikštieji vediniai raštai ir mokykime to vaikus. Gyvūnai tuo užsiimti negali.

[Šaltinis: Šryla Gour Govinda Svami Maharadža paskaitos] 

Metai: