Ar mūsų atsidavimas Dievui natūralus, nuoširdus ir tikras?

Kartą gyveno katinas, kuris kaip ir visi katinai, nuolat gaudė peles. Katinas mąstė:
- Kad pagaučiau vieną pelę, aš turiu greitai bėgioti, šokinėti ir griebti. Pagaunu tik vieną pelę, o kitos išsilaksto. Turiu sugalvoti būdą, kaip lengvai, be didelio vargo galėčiau sugauti daug pelių ir sočiai prisiėsti.
Kiek pagalvojęs katinas nutarė:
- Tapsiu Dievui atsidavusiu. Būsiu vaišnavas. Juos visi gerbia, myli ir nieko jiems netrūksta.
Katinas nieko nelaukęs nusiskuto galvą, ant kūno nusipiešė Viešpaties Višnu ženklus (Tilakas). Ant kaklo užsidėjo Tulasi medelio karoliukus (Kantimalą). Apsivilko vaišnaviškus rūbus. Pasiėmė vienuolio lazdą (sanjasio dandą).  Pasiėmė maldos karolius (džapamalą) ir ramiai sėdėdamas pradėjo kartoti šventus Dievo vardus (Hare Krišna Mahamantą).
Kurį laiką palės stėbėjo pasikeitusį katino elgesį ir viena išdrįso jo paklausti:
- Kas čia dabar? Kas tau atsitiko?
Katinas atsakė:
- Aš atsidaviau Dievui. Tapau vaišnavu, kartoju šventus Jo vardus ir nebevalgau pelių.
Nustebusios pelės sužiūro viena į kitą ir cyptelėjo:
- O, tu tikrai nebevalgai pelių?! Argi taip gali būti?
Katinas išdidžiai miauktelėjo:
- Taip! Aš to daugiau nebedarau. Galite būti ramios.
Pelės apsidžiaugė. Be baimės pradėjo žaisti, bėgioti šalia katino. Gudruolis katinas palaukęs tinkamos akimirkos, godžiai  čiupo visas peles ir su pasigardžiavimu jas prarijo.

Vediniai šventraščiai ir dvasiniai mokytojai mums primena, kad visada būtume budrūs ir atidūs savo dvasiniame atsidavimo Dievui kelyje. Stebėkime ar mūsų atsidavimas Dievui nuoširdus ir tikras, o ne pagrįstas sau nauda.

[Pasakojimas paimtas iš Gour Govinda Svami Maharadža paskaitos].



Metai: