Niekada nepamirškime kas iš tiesų esame

Kartą vienam šakalui nepasisekė. Jam nutrūko uodega ir dargi, įkrito į skalbėjo kubilą, kuriame buvo vanduo su mėlynais dažais.
Išsiropštęs iš kubilo, šakalas pamatė, kad visas jo kūnas labai keistai atrodo. Uodegos galo nebėra, o kailis – mėlynas. Šakalas pamanė:
- Atrodau, kaip labai keistas sutvėrimas.
Tuomet jis nubėgo į mišką ir sukvietė visus miško gyventojus.
- Jūs matote mane, - paklausė šakalas.
- Taip mantome, - atsakė gyvūnai, paukščiai ir kiti miško gyventojai, - tačiau negalime suprasti kas tu toks ir iš kur atsiradai.
- Ooo, jus dar nežinote? Aš esu šito miško karalius. Iš rojaus planetų mane atsiuntė, kad jums vadovaučiau, - išdidžiai atsakė šakalas.
Miško gyventojai tik susižvalgė ir apimti nuostabos paklausė:
- Tikrai tave atsiuntė iš rojaus? 
- Gali būti, - kalbėjo kiti, -  juk jis nepanašus į šios Žemės gyventoją.
- Gerai, mes tave priimsime, kaip šio miško karalių, - nutarė žverys.
Nieko nelaukę, žvėrys padarė puošnų sostą ir pasodino šakalą. Taigi, šakalas tapo miško karaliumi ir pradėjo duoti nurodymus:
- Jūs žvėrys, - šūktelėjo šakalas, -  pažiūrėkite į savo uodegas.
- Iš tiesų uodaga, - kalbėjo šakalas – labai nešvarus ir nemalonus daiktas. Nusipjaukite jas. Matote? Aš tai nusipjoviau ir jūs nusipjaukite. Tada atrodysite kaip aš. Matote koks aš gražus! Jei nusipjausite uodegas, jūs tapsite tokie pat gražūs kaip ir aš.
Visi žvėrys pamanė:
- Ką čia tas karalius kalba? Nusipjauti uodegą? Kam? Kodėl mes turėtume nusipjauti uodegas?
Gavę tokį nurodymą, žvėrys suabejojo:
- Kas tas keistas sutvėrimas, kuris save vadina karaliumi ir dar liepia mums nusipjauti uodegas?
- Gerai, gerai, - sustaugė šakalų burys, – mes jį išbandysime ir patikrinsime.
Atėjo vakaras. Kaip įprastai šakalai stūgauja, tad ir šį kartą šakalų būrelis nenutrūkstamai, besikartojančiai užstaugė:
-  Auuu, ouuu, ouuu, auuu… 
Šakalas tapęs karaliumi užsimiršo ir kartu su visais pradėjo staugti:
- Auuu, ouuu, ouuu, auuu… 
Tai išgirdę šakalai ir kiti miško žvėrys suprato apgavystę.
- Nenaudeli! Apsimetėli! Tu mus apgavai. Atrodydamas niekingai, tu bandei pasislėpti. Išaukštinęs save, melagingai tapai karaliumi. Norėjai kad ir mes taptume tokie apgailėtini nedorėliai kaip ir tu, - piktai burnojo žvėrys.
- Lauk, lauk iš čia nenaudėli, - lojo, staugė ir čirškė žverys.
Pabrukęs savo nuplėštą uodegos likutį, nudriskusiu, pamėlusiu kailiu, panarinęs galvą šakalas kiūtino iš miško.

Vediniai raštai mums primena, kad nepamirštume savo tikrosios dvasinės prigimties. Esame sielos – amžini Dievo tarnai. Iliuzinė Dievo galia mus verčia manyti  esą kitaip, tačiau būkime budrūs, kad netaptume savo norų ir malonumų vergais. Netapkime tokiais nenaudėliais šakalais, kaip šiame pasakojime. Kad ir kur būtume ar ką drytume, visada kalbėkime tiesą ir būkime mintimis, drabais su Dievu.

[Pasakojimui informacija paimta iš Gour Govinda Svami Maharadža paskaitos].

Metai: