Kartą gyveno katinas, kuris kaip ir visi katinai, nuolat gaudė peles. Katinas mąstė:
- Kad pagaučiau vieną pelę, aš turiu greitai bėgioti, šokinėti ir griebti. Pagaunu tik vieną pelę, o kitos išsilaksto. Turiu sugalvoti būdą, kaip lengvai, be didelio vargo galėčiau sugauti daug pelių ir sočiai prisiėsti.
Kiek pagalvojęs katinas nutarė:
- Tapsiu Dievui atsidavusiu. Būsiu vaišnavas. Juos visi gerbia, myli ir nieko jiems netrūksta.
Kartą vienam šakalui nepasisekė. Jam nutrūko uodega ir dargi, įkrito į skalbėjo kubilą, kuriame buvo vanduo su mėlynais dažais. 
Pasak vedinių raštų, Viešpaties kūnas gali veikti tarpininkaujant kitiems Jo pavidalams. Ten sakoma, kad viena Viešpaties kūno dalis ar organas gali atlikti bet kurios kitos Jo kūno dalies ar organo veiklą. Viešpats mato savo kitų pavidalų ir netgi bet kurios gyvos būtybės akimis ir gali girdėti jų ausimis. Tačiau, kai Viešpats apsireiškia savo pirminiu dvasiniu Šri Krišnos pavidalu, Jis mato tik savo paties akimis, liečia tik savo paties rankomis, girdi tik savo paties ausimis.
Mažyčiame vandens šulinyje gyveno toks pasipūtęs daktars Varlius. Jis niekada nebuvo nukeliavęs toliau savo šulinio, tad mąstė:
Ko tik neužmirš tas, kurį apkerėjo Viešpaties iliuzinė galia? Majos užburtoje visatoje karaliauja nuolatinė sumaištis ir tokioje aplinkoje niekas neprisimena, kas esąs.
Kartokime Hare Krišna Maha Mantrą ir mokykime vaikus sutelkti mintis į šventus Dievo vardus.